Ateina neprašomas. Sunku pamatyti, kad jis artėja. Po lietaus didžiosios žolės nusvyra žemyn ir jau nebeatsikelia, nes pasibaigė jų vasaros vargas. Daugelis jau nebeturi vasariškos spalvos, papilkėjo ir parudavo. Lazdynų ir beržų lapai keičia spalvą. Aptilo paukščiai, rėkauja tik kėkštai ir geniai.

Tyliai, lėtai ateina ruduo.

Senis su lazda eina šalia ražienų lauko. Rudeniškai šypsosi.

*

„Atbliaus ruduo tokių grožybių, kad visiems užteks, – sako Benediktas, galvoje turėdamas kiekvieno rudens atnešamas darganas. – Tam ir ruduo.“

Vakare grįžęs pakaušęs žentas Vilius sukėlė didžiulį triukšmą namie, visiems užteko.

„Laukim rudens, – patarė Benediktas savo žmonai, Viliaus uošvei. – Gal ateis pirma šalna, o po jos liaunasi šėlioti vėjai ir darganos.“

*

Visaip žmonės pradeda grybauti. Vieni išeina į mišką, kai jis pakvimpa rudeniu, kiti – išgirdę, kad baravykai jau visus pušyno keliukus užgulė, o treti – turguje pamatę pintines, pilnas baravykų ir raudonikių.

Anzelmo norą grybauti sukėlė pusbrolio Gedimino pasakojimas, kaip jo žmonos išvirtus barščius su džiovintais baravykais nepaprastai gyrė svečias iš miesto. „Pridėjo ji į puodą tų grybų daug, nes turime prisidžiovinę gerą maišioką“, – paaiškino Gediminas, sukeldamas kažkokį piktą dilgsėjimą Anzelmo krūtinėje.

Anzelmas čiupo pintinę ir išrūko į mišką. Su tuo pačiu dilgsėjimu krūtinėje. Gerą pusdienį jis po visas grybingiausias vietas lakstė, ir paparčiuose, ir šviesiuose samanynuose ieškojo, bet nesurado nė vieno baravyko. Sutiktas eigulys Jeronimas numojo ranka į grybautojo piktoką pasakojimą ir pasakė, kad baravykai dar nedygsta, nes jiems drėgmės stinga. Tada Anzelmas papasakojo apie Gedimino maišą, pilną džiovintų baravykų.

„Tai jie pernykščio rudens, o ne šiemečiai, – vėl numojo ranka eigulys. – Pernai dažnokai abu pagrybaudavome. O šiemet jis dar nebuvo į mišką išėjęs.“

Anzelmas dabar niekam nenori papasakoti, kas jį per anksti į mišką su pintine išstūmė.

Jis laukia geresnių dienų.

*

Kai sodai pakvipo prinokusiais obuoliais, jauną vyrą Donatą paliko žmona Jūratė. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl ji, susikrovusi į ryšulius savo drabužius ir kitą mantą, išvažiavo nežinoma kryptimi, nes iš vienos miestelio gatvės galima ir vienur, ir kitur pasukti.

„Man labai Jūros reikia, – prie krautuvės atsigėręs vyno vis dejuoja Donatas. – Paliko rudenį kaip kokį sausą medį.“

Iki šiol niekas nematė Donato, prie krautuvės geriančio.

„Tai kas gi atsitiko?“ – vyrai pasiryžo paklausti paties nelaimėlio, nes spėlioti nusibodo.

„Naktimis knarkiu. O ji, matai, dedasi labai didele ponia.“

Vyrai pakraipė galvą, pamirksėjo, bet jiems liko neaišku, ar dėl tokios priežasties žmona gali išlėkti iš namų.

Moterys, išgirdusios Donato atsakymą, tik nusišypsojo, tik susižvalgė tarpusavy.

„Jeigu visas naktis knarkia ir knarkia, tai jau dera ir iškeliauti“, – pasakė vyrams.

Šie liko sutrikę, tarsi moterys būtų juos visus išjuokusios.

Gal rudenį, kai derliumi pakvimpa visa žemė, vyrams sunkoka galvoti?

www.alytausnaujienos.lt