Penktadienio popietę vienas Veliuonos seniūnijos seniūnaitis sulaukė netikėto pagalbos skambučio iš Papiškių kaime gyvenančio Klauso Maier. Klausas pranešė, kad jo ištikima belgų aviganė Nera nuošaliau sodybos, pamiškėje, aptiko gulintį sušąlusį ir gyvybės ženklų nerodantį žmogų. Ponas Klausas nuogąstavo, kad žmogus galimai sužalotas ir jam reikalinga skubi pagalba. Atvykus seniūnaičiui ir keletui kaimo gyventojų, apie šį
[ tęsti... ]

Kiekvienas save gerbiantis laikraštis turi įsivedęs skiltis, kuriose pateikia redakcijos požiūrį į reiškinius ar įvykius. Šios skiltys seniau vieningai buvo vadinamos vedamaisiais, dabar – kaip kuriai „žiniasklaidos priemonei“ (anksčiau – „organui“) parankiau, tačiau iš esmės tai brydės per laiką ir jo ženklus, atspindinčios redakcijas valdančiųjų interesus. Kaip žurnalistams pavyksta klampoti per vadinamųjų vedamųjų pelkes, kai
[ tęsti... ]

Gimiau po karo. Prisimenu vaikystę, o ypač jos rudenis, kada kaime prasidėdavo javų kūlimo talkos. Labiausiai laukdavau pabaigtuvių, jų skanius valgius kartais ir šiandien sapnuoju. Kokios pabaigtuvės be vaišių? Atsipalaidavę kaimynai ir tėvai tapdavo kalbesni, draugiškesni, pamiršdavo nuovargį. Vyrai plėšdavo dainas tokia jėga, kad gesdavo žibalinės lempos. Mūsų krašte talkininkai vaišindavosi naminiu vynu ir „samane“.
[ tęsti... ]

Saulėtą, bet vėjuotą šeštadienio, gegužės 7 – osios popietę jurbarkiečiai, užsukę į Jurbarko mažųjų laivelių prieplauką, iš nuostabos neteko žado – ant Mituvos upės kranto grojo Antano Sodeikos muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras, o pačioje prieplaukoje, su miesto ir rajono savivaldybės vadovais mielai šnekučiavosi 19 amžiaus rūmų damų sukniomis pasipuošusios šokėjos. Miestelėnai stebėjosi ir visaip stengėsi
[ tęsti... ]

Ne vienas žmogus, ne viena šeima pastaraisiais dešimtmečiais itin susidomėjo savųjų giminių kilme, jų istorijomis. Archyvai tiesiog užversti prašymais ką nors rasti apie tą ar kitą giminę. Didžiausia, nors paprastai įsivaizduotina, bet tarsi zuikio ausys iš kopūstų kyšanti mintis yra rasti ką nors patvirtinančio bajorišką kilmę.Tokių ambicijų neturiu, bet su malonumu žiūrinėju senas, man nežinomų
[ tęsti... ]

Būna dienų lyg tyčia, kai sutampa kelios šventės, kaip, pavyzdžiui, šiandien: Tarptautinė moterų diena ir Užgavėnės. Racionaliai gyvenančiam žmogui tai kelia nerimą: jis pripratęs susidėlioti prioritetus ir nemėgsta daug švenčių iš karto. Bet aš jums pasakysiu: tai nieko baisaus. Iš patirties galiu patvirtinti, tai netgi labai praktiška. Jau daugelį metų tenka švęsti gimtadienį su naujaisiais
[ tęsti... ]

Galėčiau pasakyti bent tuziną patarlių, kaip blõga panorėjus gali tapti gera. Nes juk svarbu žmogaus tinkamas požiūris į vykstančius reiškinius. Štai neseniai svarsčiau, ar teisingai žmonės elgiasi, piktindamiesi rinkimais neva jie nieko nekeičią mūsų gyvenime ir pati viena, be niekieno nurodymų iš aukščiau, priėjau prie išvados: neteisingai piktinasi! Rinkimai turi nesibaigti niekada, nes tik rinkiminės
[ tęsti... ]

Nežinau kaip jums, bet man patinka priešrinkiminis laikotarpis. Daug kas jį, tą laikotarpį keikia, neva daug kalbų, televizijos brangų laiką užima, susėdę studijoje plepa, nieko naujo nepasakydami, žada nebūtus dalykus… Žodžiu, daugeliui rinkiminė kampanija atrodo visiškai nereikalingas renginys, o ir iš pačių rinkimų naudos – kaip iš ožio pieno. Bet pažiūrėkime į priešrinkiminį laikotarpį kitu
[ tęsti... ]

Lietuvių liaudis žino: kvaila yra stovėti, kai galima sėdėti, bet dar kvailiau sėdėti, kai galima gulėti. Visada atsiras žmogelis, kuris burbtelės: ,,Anokia čia gerovė, pavyzdžiui, gulėti griovyje tarp dilgėlių arba ant akėčių…“ Vis dėlto daugelis mūsų gulim ir tylim. Bet štai pirmąją vasario savaitę Jurbarko ir Veliuonos kunigaikštysčių viešąją žiniasklaidos erdvę užplūdo pranašautojo M. Cinkuotos
[ tęsti... ]